Pirmieji rankų darbo paspirtukai atsirado maždaug prieš 100 metų. Jie buvo mediniai, greitai lūždavo ir sutrūnydavo, be to, juos sukūrė patys vaikai! Pirmoji paspirtuko konstrukcija buvo labai paprasta: paprasčiausia lenta su ratukinių pačiūžų ratukais ir vairu, pagamintu iš medžio. Šiuolaikinius paspirtukus pradėjo gaminti JAV, jie turėjo aliuminį korpusą ir guminius ratukus.
Dabar paspirtukai yra saugūs, paprasti ir patogūs naudoti, be to, kompaktiški, todėl artėjant šiltesniems orams – tai viena iš labiausiai mėgiamų judėjimo priemonių, kurią dažnai renkasi naudoti vaikai. Išskiriami keletas pagrindinių aspektų, kurie pravers renkantis saugų ir patogų paspirtuką vaikui.
Vaiko amžius lemia kelių ratų bus vaikiškas paspirtukas. Jų gali būti dviračių, triračių, dideliais ratais. Dviračiai vaikiški paspirtukai – greitesni, manevringesni, bet nėra tokie stabilūs, todėl labiau tinka vyresniems vaikams, nuo ketverių metų amžiaus. Jaunesniems rekomenduojama rinktis triračius paspirtukus, kurie nėra labai greiti ir manevringi, tačiau kur kas stabilesni. Paspirtukus dideliais ratais yra labiau tinkami vyresniems: kuo didesnis ratų skersmuo, tuo didesnį greitį galima išvystyti paspirtuku.
Prieš renkantis paspirtuką derėtų atkreipti dėmesį į vairo aukštį, ratukų medžiagą, rėmo medžiagą ir kitus priedus: paspirtukai gali būti su sėdyne arba be jos, paspirtukas gali būti išardomas ir po to tarnauti kaip paspirtukas be sėdynės arba, kaip riedlentė. Taip pat labai svarbu įvertinti ir kelius, kuriais daugiausiai važinės vaikas: paspirtukas pripučiamais ratais yra tinkamiausias važinėti nelygiais keliais, kaučiukiniai ar guminiai ratukai – geriausias pasirinkimas lygiam keliui.
Sulankstoma paspirtuko konstrukcija ir svoris – šiuos aspektus įvertina tėvai, kuomet mažyliui pavargus ar nusibodus važinėti, paspirtuką reikia nešti arba kai reikia kur nors keliauti ir kartu gabentis vaiko transporto priemonę.
